Įspūdžiai iš darbo – Kauno Panemunės vaikų globos namuose

2017 metų pabaigoje, keletą mėnesių teko darbuotis Kauno Panemunės vaikų globos namuose. Būtent apie šią patirtį ir noriu pasidalinti šiame pranešime.

Pradėsiu nuo pradžių. Kadangi esu įgijęs socialinio darbuotojo išsilavinimą, tad po ilgesnės pertraukos nusprendžiau padirbėti būtent socialinių paslaugų srityje. Kaip tik tuo metu mane pasiekė žinios, jog Kauno Panemunės vaikų globos namai ieško socialinių darbuotojų. Kadangi eilę metų darbuojuosi su jaunimu, tad nusprendžiau padirbėti būtent toje organizacijoje ir „įnešti“ į ją savo gerąją sukauptą patirtį.

Visgi, realizuoti savo patirtį ir būti efektyviu savo srities specialistu toje organizacijoje nėra paprasta. Nuo pirmos darbo dienos man kėlė didelę nuostabą, kaip Kauno Panemunės vaikų globos namų vadovybė tvarkosi su savo pareigomis. Visų pirma, nebuvo jokio apmokymų, o nuo pat darbo dienos reikėjo kliautis savo turimais gebėjimais. Visgi, kiekviena socialinė sritis yra specifinė ir turėtų būti nuodugnus supažindinimas su būsima veikla, darbo metodais.

Startas buvo toks – patirk pats, suprask pats, daryk ką išmanai, bet turi pasiekti gerus rezultatus. Tai yra staigų auklėtinių perauklėjimą ir įstatymus laužančių į pareigingus. Su tokia politika, man nenuostabu, kad toje grupėje kur aš darbavausi buvo didelė darbuotojų kaita. Buvo žmonių, kurie išdirbo vos kelias dienas, nes buvo įmesti į „gaisrą“ ir palikti vieni tvarkytis su įsisenėjusiomis paauglių problemomis.

O problemų ten išties daug. Nors Kauno Panemunės vaikų namų vadovybė jas kaip įmanoma labiau stengiasi maskuoti ir atvykstančiom priežiūros institucijom afišuoti kur kas gražesnį vaizdą negu jis iš tikrųjų yra. Ir ne vaikuose ten yra problemos, o didelėje vadovavimo, valdymo ne kompetencijoje. Dirbama tarybinių laikų metodais – agresyviai keliant balsą, ar netgi naudojant fizines bausmes. Akivaizdu, kad tokios priemonės nėra niekaip susijusios su socialinio darbo metodika ir tuo labiau etika.

Senaisiais laikais buvo įprasta, kad vaikai gerbia vyresnius, nes tiesiog jie yra vyresni, o mums buvo įskiepyta, kad vyresnius reikia gerbti. O jeigu dabar negerbia, tai reiškias jie yra nevaldomi, blogiečiai, neišauklėjami. Na kur jie ten bus geriečiai, kai kasdien susiduria tiek su fiziniu, tiek ir psichologiniu smurtu. Tie vaikai į globos namus jau atvyksta traumuoti, o gyvendami juose tik gilina savo traumas ir išgyvenimus.

Būtent įvairių formų smurtą tarp vaikų teko matyti nuo pirmos darbo dienos. Buvo akivaizdu, kad tai jau įsisenėjęs reikalas ir vien pasakymas „nu nu nu negražu“ tikrai neveikia. Jiems tai jau įprastas bendravimo modelis. Stipresni skriaudžia silpnesnius. O smurtas ten išties gniuždantis.

Man buvo nesuvokiama, kaip lėtesni vaikai buvo „įmesti“ į smurtaujančių paauglių šeimyną ir po nuolatinių mano prašymų, o vėliau netgi jau ir mano reikalavimų labiausi skriaudžiami vaikai buvo perkelti į kitą šeimyną. Bet iki tol jie pakankamai ilgai gyveno tokiomis sąlygomis ir patyrė itin skaudžių išgyvenimų, kurių kažkokiu būdu iki tol dirbę darbuotojai nesugebėjo indentifikuoti.

Žinoma, bet kokiu atveju dėl viso to atsakomybę turėtų prisiimti organizacijos vadovai, kurie kaip jau ir pasikartosiu dirba itin ne kompetentingai. Nesukuria nei vaikams gerų gyvenimo sąlygų, nei darbuotojų gerų darbų sąlygų. Dėl tokios valdymo suirutės darbuotojai jaučiasi nesaugūs, nes jau kuris laikas tos organizacijos emocinę kontrolę yra perėmę vaikai, kurie ir diktuoja sąlygas, elgiasi, kaip tik sugalvoja paįvairinti savo gyvenimo kasdienybę – niokoja patalpas, vagia tiek pačiuose namuose ir iš darbuotojų, ir iš prekybos tinklų, smurtauja vieni prieš kitus, rūko cigaretes bei narkotines medžiagas. Tai kasdienybė. Policija ten atvyksta dažnai. Kartais ir po kelis kartus kartus per parą.

Taip pat vadovai ten labai linkę „nusiplauti rankas“ nuo visko. Kaip darbuotojas nuolat gaudavo iš jų pusės tokios komentarus – kas nors nutiks vaikams tavo darbo metu – tavo atsakomybė, apvogs tave tavo darbo metu – tavo atsakomybė, nuskriaus ką nors – tavo atsakomybė. O ar vadovai ten neša atsakomybę už tą suirutę, kuri ten tvyro?

Nėra ten tokio dalyko kaip komandinis darbas. Nėra organizuojama jokių pasitarimų tarp kitų šeimynų auklėtojų, nebent pats eini ir tariesi su jais, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Ar ne vadovai tokią funkciją turėtų atlikti? Tavo vaikai – tavo atsakomybė. Žinokis pats, svarbiausia, kad tavo darbo metu būtų tvarka, o ugdymo procesas iš esmės ten nesvarbus. Svarbu, kad iki 18 metų tas vaikas tiesiog kažkaip ten išgyventų.

Norėčiau dar paminėti ir kokius nelogiškus sprendimus ten priiminėja valdžia. Dar iki man ateinant ten dirbti buvo toks priimtas sprendimas, kad padarė ten vieną vaikų savarankišką grupę, kur darbuotojas užsukdavo tik patvarkyti jovalą, kuris likdavo po kasdieninės betvarkės ten. Na ir ką, jaunimas ten pasijuto be kontrolės. Parūkyti net nesivargindavo į lauką išeiti. Beje vaikų rūkymas ten norma. Nėra ten jokių programų nei strategijos kaip tą problemą spręsti. Taigi po tokios savarankiškos grupės sukūrimo problemos ten dar labiau paaštrėjo, nes ir kitų šeimynų vaikai pamatė, kad šiuose namuose galima elgtis kaip tik sugalvoji. O vaikai linkę sekti vieni kitų pavyzdžiais. Tikrai labiau negu suaugusiųjų, nes jie yra praradę ryšį su suaugusiais. Ir nenuostabu kodėl.

Taip, problemų Kauno Panemunės vaikų globos namuose išties daug. Ir jos tik aštrėja. Būčiau neišėjęs iš šios organizacijos socialinio darbuotojo pareigų ir prisidėjęs prie problemų sprendimo. Visgi, „kovoti“ dviem frontais buvo per sudėtinga. Darbas su paauglių grupe, kurie jau turi storas bylų knygas, nėra paprastas, o dar iš vadovų nesulauki palaikymo, realios pagalbos, ieškant metodų, kaip spręsti problemas iš esmės, tuomet pasijauti, kad kovoji su vėjo malūnais.

Visgi, savo vaidmenį šiame procese noriu tęsti toliau. Tikrai norėčiau, kad į Panemunės vaikų namų vadovavimo ir valdymo procesą daugiau įsikištų Kauno miesto savivaldybė ir Paslaugų skyrius. Norėtųsi ir centrinės valdžios atstovų didesnio dėmesio šiai sričiai, nes tikėtina, kad ir kitų miestų vaikų namų situacija gali būti panaši (čia tik spėjimas). Tiesa, valdžios atstovai norėdami išaiškinti realią situaciją turėtų ne trumpam atvykti pasižvalgyti, o inicijuoti išsamų tyrimą ir analizę.

One thought to “Įspūdžiai iš darbo – Kauno Panemunės vaikų globos namuose”

  1. Sveiki
    Puikus straipsnis as pati uzaugau tuose vaiku namuose absoliuti tiesa Kas parasyta straipsnyje. Tiesa mano laiku buvo pedagogu tikraij geros sirdies taciau cia socialinis darbas… Sumeta kaip zveriukus skirtingu likimu vaikus i viena grupe ir kovok uz save…..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *