Vyro ir moters santykiai – scenarijus nr 1

Įsivaizduokime tradicinę situaciją, kuomet vyras ir moteris ieško santykių. Moteris į tam tikrą aplinką paskleidžia savo moterišką energiją – žavesį, džiaugsmingumą, seksualumą. Paskleidžia ir laukia pretendentų, kurie pasiūlys savo kandidatūrą. Moters galvoje yra tam tikras sąmoningas/nesąmoningas lūkesčių sąrašiukas, pagal kurį ji renkasi savo partnerį. Kuo pretendentas labiau atitinka sąrašiuką, kuo tinkamiau spaudžia reikiamus mygtukus, tuo moteris greičiau atsiveria ir pasidalina savo moteriškąja energija (artumas, intymumas, seksualiniai santykiai).

Kalbant paprasčiau (pasakiškiau), vyras savo dėmesiu užkariauja moters širdį. Iš esmės toks poravimosi principas yra dažnas ir laukinėje gamtoje. Tiesa, gyvūnų pasaulyje poravimosi scenarijų yra kur kas įvairesnių. Kita vertus, žmonių pasaulyje kartais ir moteris rodo iniciatyvą siekdama užkariauti vyro širdį ar protą 🙂

Veikimas aukščiausiu rėžimu – duoda rezultatų

Santykių pradžioje tiek viena, tiek ir kita pusė veikia savo aukščiausiu rėžimu. Būna geriausia, patraukliausia savo paties versija. Žinoma, tokiam veikimui reikalinga optimizacija, koncentracija. Tam padeda ir adrenalinas, kurį inicijuoja išskirti tam tikras mechanizmas žmogaus smegenyse (bei daugelio kitų gyvūnų).

Taigi, kai susijungia dvi aukščiausiu rėžimu veikiančios energijos – vyriška ir moteriška, jos užkelia laimės lygį iki aukštumų. Moterį ypatingai „užveža“, kai vyras įtikinamai kalba tokias frazes kaip „tu man viskas“, „dėl tavęs viską padaryčiau“, „su tavim per amžius“. Iš esmės tai pavojingai skambančios frazės, nes labai siejasi su fatališkumu ir žinome nemažai atvejų kuom kartais visa tai baigiasi. Tokios frazės kyla iš momentinių emocinių būsenų ir demonstruoja žmogaus polinkį į kraštutinį emocionalumą, impulsyvumą. Ypatingai tokiomis savybėmis pasižymi pietų kraštuose gyvenantys vyrai. Faktas, kad šių gebėjimų pagalba jiems pavyksta lengviau užkariauti moterų širdis, nei kur kas santūresniems lietuviams. Visgi, kaip ir minėjau, impulsyvumas ir viso pasaulio žadėjimas dar garantuoja laimingo gyvenimo ilguoju periodu.

Kaip ten bebūtų, bet moteris tokios frazės išties stipriai paveikia ir „pririša“ prie vyro. Nebe reikalo sakoma, kad moteris myli ausimis, o vyras akimis. Moterys iš prigimties trokšta amžino saugumo jausmo, nes kaip žinia pirmykštėse bendruomenėse (ir ne tik) moters ir palikuonių išlikimas priklausė nuo to kaip vyras sugebės pasirūpinti jų saugumu. Tiesa, nuo tų laikų daug vandens nutekėjo, tačiau ši prigimtinė programa išliko iki šių dienų.

Svajos vieną dieną baigiasi

Svajos ankščiau ar vėliau baigiasi. Ir dažnai jos baigiasi su ta diena, kai prasideda rutina. O joje jau žmonės pasirodo visu gražumu. Tokie, kokie yra iš tikrųjų. Tiksliau kokios programos veikia jų gavose. Jos būtent ir išlenda tuomet, kai jau tikslas pasiektas – pririšimo procesas įvykdytas ir nebereikia veikti optimaliu rėžimu, kad užkariauti, pavergti. Pastarasis žodis irgi puikiai tinka, nes tarpusavio prisirišimas prilygsta vergystei.

Prisirišimas ir meilė – du skirtingai dalykai

Prisirišimas tai būsena, terpė, kuri yra palanki manipuliacijai, egoizmo ir galios demonstravimui. Kaip žinia pastarieji žodžiai yra siejami su neigiamais jausmais – pykčiu, puikybe, kito žeminimu, savanaudiškumu ir tt.Tuo tarpu meilė yra meilė. Tai yra tyras, skaidrus, aukštos vibracijos jausmas, kuris santykiuose išsilaiko tol, kol yra skleidžiamas.

Kuo stipresnis prisirišimas – tuo sunkiau priimti logiškus sprendimus

Jeigu žmonės savo galvose susikūrė stiprią viziją ar iliuziją (kaip pavadinsi taip nepagadinsi), kad gyvens kartu amžinai ir šia tiesa labai giliai įtikėjo, o gal net prisiekė prieš Dievą, tuomet jie linkę kentėti. Kentėti dar gali ir dėl to, kad juose labai stipriai veikia ego mechanizmas. Ko pasekoje jie vengia atsiskirti vienas nuo kito dar ir dėl to, kad sunkiai prileidžia mintį, jog tą žmogų reikės „paleisti“, „atiduoti“ kažkam kitam. Ir toliau kankinasi ir kankina vienas kitą (nuolatinis pyktis, nepagarba, išdavystės ir tt), kol galiausiai nebeišlaiko.

Finito

Neigiamų emocijų ąsotis tampa perpildytas ir nuo atsiskyrimo proceso nebe sulaiko nei emocinis, nei iliuzinis, nei ekonominis prisirišimas. Nebe sulaiko net ir priesaika prieš Dievą. Žinoma, šiais laikais religinis svertas jau turi kur kas mažiau įtakos nei tarkim dar prieš 20 metų. Senesniais laikais dar stipriai veikė ir „o ką žmonės pasakys“. Šiais laikais viskas paprasčiau ir greičiau. Tą parodo ir statistika. Kas antra santuoka – išyra. Ir tai žinoma yra problema. Viena vertus yra gerai, kad žmonės mažiau kenčia ir priima sprendimą išsiskirti kai gyvenimas nesiklosto, bet kita vertus tai parodo, kad žmonės šeimą kuria būdami nebrandūs ir renkasi partnerius pagal iliuzijas, o ne tikrovę.

Jeigu toks scenarijus jums ne prie širdies, tuomet aš iš savo asmeninės patirties siūlyčiau lavinti savo budrumą, atidumą viskam, net ir pačioms mažiausioms smulkmenoms. Ir pradėti reikėtų nuo savęs (savistaba). Jeigu norite brandžių (išmintingų), stabilių, pozityvių santykių, tuomet pirmiausiai patys tokiais turite tapti – brandžiais, išmintingais, stabiliais, pozityviais. Kai tokiais tapsite, tuomet ir su antra puse tikėtina, kad neprašausite. O tada jau bus santykių scenarijus nr 2 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *