Klaidingas savęs suvokimas ir kelionės laiku

Daugelis žmonių (tame tarpe ir aš) save suvokia, indentifikuoja su savo susikurta EGO sistema, o tiksliau budrioje sąmonėje NON STOP veikiančiu minčių kratiniu. Visgi, toks savęs suvokimas yra klaidingas. Tokią išvadą priėjau po ilgų savęs, aplinkos ir išmintingų žmonių pateiktos informacijos tyrinėjimų. Surinktos informacijos akumuliacija, įsisamoninimas vis dar vyksta, tad šiuo procesu ir dalinuosi su jumis.

Dvipusis signalų eismas

Žmogus, kaip ir bet kuris kitas gyvas sutvėrimas, yra dalelių (molekulių) mišinys, kuriame cirkuliuoja energija. Visas žmogaus kūnas yra išraizgytas nervinio tinklo, kuriuo į smegenis nuolat siunčiami įvairūs signalai.

Signalų eismas ne vienpusis, o dvipusis (gavimas ir atsakas). Nerviniu tinklu, iš bet kurios kūno vietos atkeliavę signalai apdorojami, o apdorojimo rezultatas, tai yra naujo turinio signalai, gali keliauti atgal į tą pačią arba kitą vietą. Pvz pajutę skausmą kurioje nors vietoje galime nusiųsti signalus, kurie pašalina skausmą arba galima nusiųsti signalus į kalbėjimo mechanizmą ir skųstis aplinkiniams, kaip mums kažką skauda. Žinoma, pastarasis variantas yra kur kas dažniau naudojamas, nes retas žmogus, kuris yra pilnai sąmoningas ir geba valdyti tokius procesus.

Mintys nesu Aš, nes tai tik sąmonėje plaukiojantys signalai

Taigi, mintys, jausmai, emocijos visa tai taip pat yra tik signalų visuma, kuri „plaukioja“ sąmonėje ir nuolat kinta. Tad ar tai, kas nuolat kinta gali būti įvardijama kaip AŠ? Mintys, fizinis kūnas nuolat kinta, todėl visa tai galime įvardinti kaip MANO, bet ne AŠ. O kas niekada nekinta? Kas visada „išduoda“, kad vis dar egzistuoju? Na akivaizdu, kad tai yra sąmonė. Kol ji budri, tol mes jaučiame savo egzistenciją nors tuo metu galime apie nieką negalvoti ir niekaip savęs neindentifikuoti. Kai sąmonė „nueina“ į mažesnį budrumą, mūsų EGO sistema, savęs suvokimas, minčių pasaulis, pradingsta. Tiksliau nutraukiamas energijos tiekimas aktyviam minčių pasauliui palaikyti.

Miego metu žmogus ne tik fiziškai pailsi (nes reikia gaminti ir mažiau energijos smegenų veiklai palaikyti), bet ir jo per dieną surinkta informacija transportuojama į atminties klodus. Tai daroma tam, kad mažiau svarbi informacija nesimakaluotų sąmonėje ir atsibustume šviežesne galva. Kitu atveju būtų sudėtinga gyventi, nes visų pirma kuo daugiau minčių galvoje, tuo daugiau reikia energijos jų veikimui palaikyti, o ir gyvenimo įvykius realistiškai suvokti būtų dar sudėtingiau. Tad evoliucija viską sudėliojo taip, kad būtų galima efektyviau gyventi, išgyventi, išlikti.

Išsilaisvinimas

Taigi, kai žmogus nubunda iš miego, sąmonėje vėl tampa aktyvios pagrindinės per gyvenimą susirinktos mintys, pagrindinė informacija, pagal kurią žmogus save ir indentifikuoja, save suvokia. Akivaizdu, kad toks savęs suvokimas žmogų paverčia itin limituotu (kiek minčių pririnkau, kurias mintis labiausiai akcentavau ar akcentavo kiti – toks ir esu?). Norint sugriauti visas save ribojančias sienas, limitus reikia nebeindentifikuoti savęs su savo mintimis, atmintimi. Paprasta.

Paprasta suprasti, bet nepaprasta įgyvendinti, nes žmogus būna labai prisirišęs prie šio savęs suvokimo. Taip pat egzistuoja ir baimė, kad jei nuolat nepalaikysiu mąstymo bei indentifikacijos su susikurtu savęs vaizdu tai nesugebėsiu išgyventi, prisitaikyti visuomenėje. Visgi, ta baimė „eina“ iš EGO sistemos, kuriai itin svarbu būti reikšminga, pripažinta kitų akimis ir tt.

Taigi, kol žmogus gyvena tarp susikurtų sienų, jis negali iš esmės patirti pilnaverčio gyvenimo. Tiksliau žmogus ir yra gyvenimas ir kad jis (energija) galėtų tekėti, kaip upė, jam reikia išsilaisvinti iš savo susikurto, limituoto savęs suvokimo.

Kelionės laiku

Taip pat dar norėčiau akcentuoti, kad kuo ilgiau žmogus „gyvena“ minčių pasaulyje, tuo prasčiau jis patiria bei suvokia dabarties (esamojo laiko) realybę. Viena pagrindinių to priežasčių – nuolatinės kelionės laiku. Kai žmogus nuolat knaisiojasi po praeities detales ir/arba nuolat „keliasi“ į ateities projekcijas, susikurtus lūkesčius, fantazijas ir tt. Šokinėdamas tarp šių dviejų minčių-laiko pasaulių žmogus nesugeba adekvačiai reaguoti į esamuoju laiku vykstančius įvykius, situacijas.

Nuolatinės kelionės laiku taip pat silpnina ir erdvės pajautimą. Prastėja žmogaus koncentracija, gebėjimas sutelkti dėmesį į aplinką, į aplinkos detales, procesus.

Taigi, kuo žmogus įtempčiau ir ilgiau gyvena savo minčių-iliuzijų pasaulyje, tuo daugiau jis patiria chaoso, sumišimo savyje, tuo prastesnis jo santykis su jį supančiu realiu pasauliu.

Žmogaus esybė yra energija, o energija nori tekėti, plėstis, patirti. Pilnavertiškai tą galima įgyvendinti tik išsilaisvinus iš savo EGO, iš susikurto savęs įsivaizdavimo, iš minčių-iliuzijų pasaulio, iš nuolat aktyvios „laiko mašinos“.

Linkėjimai 🙂

Tad sau ir jums noriu palinkėti išsivaduoti iš visų savo demonų, tamsių jėgų, kurios trukdo iš esmės patirti gyvenimą. Linkiu, kad protas taptų skaidriu ir veiktų pagal savo paskirtį – kurtų vidinę ir išorinę darną, harmoniją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *