Žinant, kad tokio dydžio algas Lietuvoje gauna pakankamai nemažas skaičius žmonių, tai galima pasakyti tik tiek, kantrūs lietuviai, oi kantrūs.

Seime vis diskutuojama, ar reikia didinti minimalią algą, na kad nėr čia ką iš tikrųjų diskutuot, prie dabartinių ekonominių salygų 1500 litų ir nemažiau.

Daugiau apie tai galite paskaityti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktame spaudos pranešime:

Remiantis nuo liepos 1-osios įsigaliosiančiu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu, vaiko priežiūros atostogų išeinantys tėvai turės apsispręsti dėl motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo trukmės. Jei vienas iš tėvų nuspręs motinystės (tėvystės) pašalpą gauti iki vaikui sueis vieneri metai, jam bus mokama 100 proc. kompensuojamojo užmokesčio siekianti pašalpa. Jei vaiką auginantis tėtis ar mama apsispręs minėtąją pašalpą gauti iki vaikui sueis dveji metai, tokiu atveju pirmaisiais vaiko gyvenimo metais bus mokama 70 proc. kompensuojamojo užmokesčio siekianti pašalpa, o antraisiais vaiko gyvenimo metais – 40 proc. kompensuojamojo užmokesčio dydžio pašalpa. Pasirinkus pastarąją pašalpos gavimo trukmę, antraisiais vaiko auginimo metais tėtis ar mama jau galės pradėti dirbti bei gauti draudžiamųjų pajamų, tačiau dėl to „Sodros“ mokama pašalpa nemažės.

Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis mažės tais atvejais, jei šią pašalpą gaunantis asmuo dirbs ir gaus draudžiamųjų pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Tokiais atvejais žmogui bus mokamas pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas.

Pavyzdys. Moteris pasirinko pašalpą gauti vienerius metus. Jai paskirta 100 proc. jos kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa siekianti 3000 Lt per mėnesį. Tačiau moteris nusprendžia dirbti ir gauna 800 Lt per mėnesį dydžio darbo užmokestį. Tokiu atveju šiai mamai bus priskaičiuotas 2200 Lt per mėnesį dydžio pašalpos skirtumas.

Jeigu ši moteris pasirinktų vaiko priežiūros atostogose būti dvejus metus, tuomet pirmaisiais vaiko auginimo metais jai bus paskirta 2100 Lt, o antraisiais – 1200 Lt per mėnesį pašalpa. Jei moteris dirbs ir gaus 800 Lt per mėnesį atlyginimą, pirmaisiais metais jai bus mokama 1300 Lt, o antraisiais metais – 1200 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Kaip matyti iš pavyzdžio, antraisiais metais gaunamas darbo užmokestis pašalpos dydžiui įtakos neturi.

Dėl pašalpos mokėjimo trukmės tėveliai turi apsispręsti iš anksto ir savo pasirinkimą nurodyti prašyme skirti pašalpą. Pasirinkus pašalpos mokėjimo variantą, vėliau jo keisti nebus galima.

Naujoji tvarka gerą žinią neša tiems tėveliams, kurie neteko darbo. Nuo liepos 1-osios atleisti iš darbo, tačiau turintys reikiamą stažą žmonės galės pretenduoti tiek į motinystės, tiek į motinystės (tėvystės) pašalpas, nepriklausomai nuo to, kokia yra darbo sutarties nutraukimo priežastis. Tokią teisę turės ir tie, kurie buvo atleisti iš darbo, tačiau augindami vaiką iki 3 metų susilaukė dar vieno.

Pavyzdys. Moteris nuo 2009 m. kovo 1 d. dirbo pagal darbo sutartį. Jos prašymu 2011 m. liepos 31 d. atleista iš darbo. Nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 17 d. šiai moteriai suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Moteris turi teisę gauti motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Taip pat ji turės teisę gauti ir motinystės (tėvystės) pašalpą.

Vienas esminių pasikeitimų laukia tų tėvų, kurie susilauks daugiau nei vieno vaiko ir dėl šios ar kitų priežasčių pretenduos į kelias motinystės ir/ar motinystės (tėvystės) pašalpas. Nuo liepos 1-osios įsigalioja įstatymo nuostata, kuri sako, jog bendra tokių pašalpų suma negali viršyti 100 proc. gavėjui palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Taigi, jei motinystės (tėvystės) pašalpą gaunanti moteris susilaukia dar vieno vaiko ir gali pretenduoti į dar vieną pašalpą, tokiu atveju jai bus mokamos abi pašalpos, tačiau bendra jų suma negalės būti didesnė nei 100 proc. kompensuojamojo uždarbio.

Pavyzdys. Moteriai už 2009 m. spalio 15 d. gimusį vaiką iki 2011 m. spalio 15 d. mokama 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, apskaičiuota taikant 120 Lt vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį. Nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. jai suteikiamos naujos nėštumo ir gimdymo atostogos, ir motinystės pašalpa apskaičiuojama taikant 95 Lt dydžio kompensuojamojo uždarbio dydį. Kadangi bendra pašalpų suma negali būti didesnė kaip 100 proc. pašalpos gavėjui palankesnio kompensuojamojo užmokesčio, nustatoma maksimali mėnesio pašalpų suma šiuo atveju yra 2532 Lt. Lentelėje matyti, kiek tokiu atveju apribojama motinos gaunama bendra pašalpų suma:

Jei moteris pagimdo dvynukus ir išeina priežiūros atostogų, motinystės (tėvystės) pašalpa didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių, tačiau mokama bendra pašalpų suma negali būti didesnė kaip 100 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Pavyzdys. Gimus dvynukams, moteriai suteiktos vaikų priežiūros atostogos. Prašyme ji nurodė, kad motinystės (tėvystės) pašalpą pageidauja gauti iki vaikams sukaks 2 metai. Jai skiriama 70 proc. ir 40 proc. kompensuojamojo užmokesčio dydžio pašalpa, kuri didinama iš vaikų skaičiaus. Taigi pirmaisiais metais jai priklausytų 3597,97 Lt mėnesinė pašalpa, antraisiais – 2055,98 Lt. Tačiau motinystės (tėvystės) pašalpa negali būti didesnė nei 100 proc. kompensuojamojo uždarbio, o šiuo atveju jis yra 2569,98 Lt. Taigi iki vaikams sueis vieneri metai šiai mamai bus mokama 2569,98 Lt dydžio pašalpa, o antraisiais jų gyvenimo metais – 2055,98 Lt.

Būsimiems dvynukų ar trynukų tėveliams reiktų nepamiršti ir to, kad gimus daugiau nei vienam vaikui, jų priežiūros atostogų gali išeiti abu tėvai. Tokiu atveju motinystės (tėvystės) pašalpą gaus tiek mama, tiek tėtis.

Jei asmuo jau turėjo motinystės (tėvystės) pašalpą ar kelias skirtas pagal tvarką galiojusią iki 2011 m. birželio 30 d. ir bendra jų suma viršija 100 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, gimus dar vienam vaikui nauja motinystės (tėvystės) pašalpa po liepos 1-osios būtų mokama tik po to, kai paskirtų pašalpų bendra suma nebeviršys 100 proc. kompensuojamojo užmokesčio.

Pavyzdys. Asmeniui, kuriam iki 2012 m. gegužės 15 d. suteiktos vaikų priežiūros atostogos, paskirta dvigubo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa už gimusius dvynukus, iki vaikams sueis vieneri metai mokama 4579,20 Lt pašalpa, iki vaikams sueis dveji metai – 3816,00 Lt. Šiais metais tokiam asmeniui gimsta dar vienas vaikas, kartu įgyjama teisė gauti dar vieną motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau įvertinus tai, kad iki 2012 m. gegužės 15 d. jam mokamų pašalpų suma yra didesnė kaip 100 proc. jo kompensuojamojo uždarbio, nauja paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa bus mokama tik nuo 2012 m. gegužės 16 d.

Naujos įstatymo nuostatos galios tik nuo š.m. liepos 1 d. skiriamoms pašalpoms. Taigi motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtos iki birželio 30 d. nebus perskaičiuojamos.

Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad aukščiau pateikti paaiškinimai dėl pašalpų skyrimo nuo liepos 1-osios parengti remiantis Vyriausybės nutarimo „Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo pakeitimo“ projektu. Vyriausybei patvirtinus nuostatų pakeitimus galimi pokyčiai.

Žemiau pateikiame lentelę, kurioje matyti, kokio dydžio bus mėnesinė motinystės (tėvystės) pašalpa pasirinkus skirtingą jos gavimo terminą, nedirbant ar dirbant ir gaunant papildomų draudžiamųjų pajamų.

Mėnesinės motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, prieš mokesčius

Pastabos.

Kas mėnesį išmokant motinystės (tėvystės) pašalpas išskaitomas gyventojų pajamų mokestis bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos įstatymų nustatyta tvarka.

* – Statistikos departamento paskelbtas bruto darbo užmokestis 2011 m. I ketv.

(1) Minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, trečdalį dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė): 1170 Lt : 3 : 21,1 d.d. = 18,48 Lt, minimali motinystės (tėvystės) pašalpa – 390 Lt.

(2) Asmens 1 dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Skaičiuojant taikyta 255 darbo dienos.

(3) Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 4 dydžių sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė): 1170 Lt x 4 : 21,1 d.d. = 221,80 Lt.

(4) Mėnesio pašalpos suma apskaičiuojama 100 proc. asmens 1 dienos KU dauginant iš teisės į pašalpą atsiradimo metų vidutinio darbo dienų per mėn. skaičiaus (1d. KU x 100 % x 21,1 d.d.).

(5) Už pirmus metus mėnesio pašalpos suma apskaičiuojama 70 proc. asmens 1 dienos KU dauginant iš teisės į pašalpą atsiradimo metų vidutinio darbo dienų per mėn. skaičiaus (1d. KU x 70 % x 21,1 d.d.), už antrus metus – 40 proc. asmens 1 dienos KU dauginant iš teisės į pašalpą atsiradimo metų vidutinio darbo dienų per mėn. skaičiaus (1d. KU x 40 % x 21,1 d.d.).

(6) Pašalpa mokama nevertinant asmens gaunamų draudžiamųjų pajamų.

2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos viršija 800 litų per mėnesį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal formulę:

Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 470 – 0,2* (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – 800).

Konkretus atvejis: Vienoje iš Lietuvos seniūnijų vyko pokalbis dėl darbo. Pokalbyje dalyvavo du potencialūs darbuotojai. Vienas pilnai atitinkantis reikiamą išsilavinimą, jaunas žmogus, aktyvus visuomenės ir bendruomenės pilietis, atitinkantis visus keliamus reikalavimus, be žalingų įpročių, propoguojantis sveiką ir sportišką gyvenseną. Beje šiuo metu minėtas asmuo neturi darbo.

Kitas asmuo, tai vieno iš seniūnijos darbuotojų artimas giminaitis, jau turintis darbą (pagal savo tiesioginį įgytą išsilavinimą), tačiau norintis pakeisti dėl geresnių darbo sąlygų, neatitinka tiesioginio išsilavinimo.

Sprendimą priėmė seniūnas.

Kurį įdarbino turbūt net nereikia spėlioti. Buvo vykdomas pokalbis apie šios specialybės supratimą, galimų sprendimų priėmimą, tačiau galiausiai pasirinkimo motyvas buvo įvardintas – darbo stažas.

Pirmam kandidatui iš visų ženklų (prieš, per, po pokalbio) jau buvo aišku, jog sprendimas buvo gan ankščiau priimtas už vykdomą pokalbį ir minėtas pokalbis priminė labiau pasityčiojimą negu lygias galimybes užimti laisvą darbo vietą.

Ar po tokio “cirko” gali jaunas žmogus teigiamai atsiliepti apie mūsų sistemą, valstybės tarnautojus?

Ar ne taip ir yra iš bendruomenių ir visuomenės išstumiami jauni žmonės, kurie būriais traukia iš Lietuvos. Ir tikrai vien dėl nedarbo ar finansinių salygų jie palieka savo gimtinę? Tikrai ne. Dar ir dėl tokių valdininkų, aukštus postus užimančių valstybės tarnautojų požiūrio į juos.

Tai akivaizdus įrodymas bei vienas iš begalės pavyzdžių kokia neteisybė, nelygybė, korupcija, egzistuoja mūsų visuomenėje. Kada ši situacija pasikeis? Ko gero negreitai, nes paprasčiausiai kompetentingi darbuotojai, aktyvūs, kūrybingi, jauni žmonės neturi galimybės savęs realizuoti mūsų Lietuvoje ir tuomet ieško laimės svetur.

Rašydamas šį straipsnį neminėjau nei konkrečių vardų, nei pavardžių, tuo įrodydamas, jog tai nebuvo būdas išreikšti nepasitenkinimą dėl konkrečių asmenų darbo broko bei ne kompetencijos, o labiau tai nusivylimo išraiška dėl supuvusios mūsų sistemos, bendros valdininkų, valstybės tarnautojų moralės normų nebuvimo.

Pateikiame Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksą, kurį 1998 metais parengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija.

LIETUVOS SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ ETIKOS KODEKSAS
 
    Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis. Uolumas, darbštumas, atjauta – nuo seno yra būdinga lietuviams. Jiems šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą. Socialiniai darbuotojai yra pasišventę tarnauti Lietuvos žmonėms, stengiasi ugdyti jų saviraišką, gerina savo profesinį pasirengimą, savo veikla siekia intensyvinti visuomenės raidą.

    Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti šias vertybes:
darbą visuomenės gerovei;
pagalbą individui bei šeimai, sprendžiant jų problemas;
socialinio teisingumo siekį.
        Pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio darbuotojo elgsenos savireguliacijos požiūriu.

1 straipsnis. Bendrosios nuostatos

        Socialinis darbuotojas siekia teikti pagalbą klientui (asmeniui ar jų grupei – paslaugų užsakovui). Siekdamas teikti pagalbą, socialinis darbuotojas:
yra gero profesinio išsilavinimo specialistas, pasižymintis dorovingumu;
nuolat kelia savo kvalifikaciją; atnaujina žinias, kad galėtų realizuoti socialinio darbo vertybes;
kiek galėdamas išnaudoja profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti;
savo veikla siekia kliento gerovės, darbe jo interesus vertina labiau nei savuosius;
pasisako prieš žmonių ar jų grupių diskriminavimą, nehumanišką elgesį su jais;
atsako už teikiamų paslaugų kokybę;
yra nepakantus piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nesiekia išnaudoti kliento.

2 straipsnis. Socialinio darbuotojo etinė atsakomybė klientui 

        Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamasis šiuo principu, socialinis darbuotojas:
pripažįsta visus asmenis, kuriems reikalinga jo pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių; aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdamas nuoširdumu bei atsidavimu jiems; yra suinteresuotas kompetentingai padėti klientui, įveikti jo gyvenimo sunkumus;
atskleidžia ir įvertina paties kliento galimybes savarankiškai spręsti savo gyvenimo problemas;
informuoja klientą apie galimą pagalbos suteikimą;
teikia klientui išsamią informaciją apie jo teises, galimybes bei su tuo susijusias pareigas;
pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja kliento interesai;
nutraukia ryšius su klientu, jam sutikus, kai visos galimybės yra išnaudotos arba pagalba nebereikalinga;
neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientą be jo sutikimo tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai;
gauna atlygį (honorarą) už atliktą darbą tik įsitikinęs, kad jis teisingai apskaičiuotas, atitinka Lietuvoje patvirtintus socialinių paslaugų įkainius bei kliento galimybes užmokėti už paslaugą;
vykdydamas mokslinius tyrimus, gerai apgalvoja jų teorinę bei praktinę reikšmę; tyrimo duomenis apie klientus bei kitus asmenis renka bei naudoja įsitikinęs, kad tiriamieji savo noru dalyvauja tyrime ir bus apsaugoti nuo fizinio ar psichologinio pavojaus, streso bei kitokio diskomforto.

3 straipsnis. Socialinio darbuotojo etiniai santykiai su bendradarbiais ir kitais specialistais 

        Vykdydamas profesines pareigas, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais socialiniais darbuotojais bei kitų sričių specialistais. Tuo atveju socialinis darbuotojas:
gerbia kolegų ir kitų specialistų žinias ir patirtį;
yra jiems lojalus;
savo kolegos kliento reikalus sprendžia atsakingai;
kritiškai vertina bendradarbių, pažeidusių socialinio darbuotojo etikos normas, elgesį.

4 straipsnis. Socialinio darbuotojo ir darbdavio santykiai 

Socialinis darbuotojas:
tvirtai ir garbingai laikosi susitarimų ir įsipareigojimų jį pasamdžiusiai organizacijai;
nuolat siekia tobulinti savo organizacijos veiklą, didinti jos teikiamos pagalbos veiksmingumą;
sąžiningai ir racionaliai disponuoja socialinei pagalbai skirtais organizacijos finansiniais ir materialiniais ištekliais.

5 straipsnis. Socialinio darbuotojo santykis su savo profesija

   Socialinis darbuotojas aktyviai puoselėja ir gina savo profesinę garbę. Tuo tikslu socialinis darbuotojas:
propaguoja socialinio darbo reikšmę, jo tikslus, priemones ir etikos principus;
aktyviai gina profesijos reikšmingumą ir kilnumą, kai kyla abejonių dėl socialinio darbo, kaip profesinės veiklos;
rūpinasi, kad būtų užkirstas kelias, nekvalifikuotai ir nelicenzijuotai socialinio darbo praktikai;
prieštarauja, kai reklamos, rinkos paieškų ar kitais sumetimais mėginama skelbti nekvalifikuotą, nekompetentingą, teoriškai bei praktiškai nepagrįstą informaciją apie socialinį darbą;
atlikdamas ekspertizę kitoje socialinio darbo įstaigoje, nešališkai vadovaudamasis pareiginiais nuostatais, vertina kolegų veiklą.

6 straipsnis. Socialinio darbuotojo etinė pareiga visuomenei 

Socialinis darbuotojas tarnauja visuomenės socialinei gerovei. Vadovaudamasis šiuo principu socialinis darbuotojas:
siekia sudaryti sąlygas individų pozityviai raiškai, jų socialinėms garantijoms ginti, asmeniniams poreikiams tenkinti;
rūpinasi, kad Lietuvoje, gyvenantiems tautinių, religinių, kultūrinių ir kitokių mažumų atstovams būtų teikiama reikalinga socialinė pagalba;
veikia, plėsdamas visų klientų galimybes rinktis reikiamą pagalbą;
inicijuoja bendruomeninių socialinių paslaugų ir pagalbos tarnybas;
yra susipažinęs su Lietuvos socialine politika, įstatymais bei poįstatyminiais aktais ir siekia pozityvių pokyčių, kuriais būtų pagerinta gyventojų socialinė apsauga, įgyvendinamas socialinis teisingumas;
pareiškia savo nuomonę apie socialinės gerovės problemas per žiniasklaidos priemones.
 
        Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos nario, pažeidusio šio etikos kodekso principus bei normas, elgesys svarstomas Asociacijos grupės etikos komisijoje. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija gali siūlyti socialinio darbo institucijai laikinai sustabdyti jos pasamdyto darbuotojo veiklą ir pareikalauti iš jo gauti naują sertifikatą, liudijantį apie profesinės kvalifikacijos kėlimą.
 
SOCIALINIO DARBO ETIKOS NORMOS IR PRINCIPAI 

Priimti TSDF visuotinio susirinkimo Kolumbe,Šri Lankoje,
1994m. liepos mėn. 6-8 d.

1. Įvadas 
        Etinis sąmoningumas – būtina socialinio darbuotojo profesinės etikos dalis. Jo ar jos sugebėjimas etiškai elgtis yra pagrindinis klientams siūlomos paslaugos kokybės aspektas.
        TSDF darbo etikos srityje tikslas – remti etines diskusijas bei svarstymus tarp narių asociacijų bei socialinio darbo organizatorių šalyse, įeinančiose į TSDF sudėtį.
   Tolesnė TSDF veikla remiasi – “Socialinio darbo etikos normomis ir principais”, kuriuos sudaro du dokumentai – “Tarptautinė socialinio darbo etikos principų deklaracija” ir “Tarptautinės socialinių darbuotojų etikos normos”. Šie dokumentai pateikia pagrindinius profesinius etinius socialinio darbuotojo principus, rekomenduoja etinių problemų darbe sprendimo sistemą, apima socialinių darbuotojų santykius su klientais, kolegomis bei kitus šios srities klausimus. Šie dokumentai – besitęsiančio naudojimosi, peržiūrų bei kartojimų proceso sudedamosios dalys.

2. Tarptautinė socialinio darbo etikos normų deklaracija

2.1. Įžanga
TSDF pripažįsta etikos normų deklaracijos būtinybę sprendžiant etines problemas, iškylančias socialinėje veikloje.
Tarptautinės etikos principų deklaracijos tikslai:
1.      Suformuluoti pagrindinius socialinio darbo principus, kurie galėtų būti pritaikyti socialinėje ir kultūrinėje sferoje.
2.      Įvardinti etinių problemų sritis socialinio darbo praktikoje (toliau pateikiama “problemų sritys”).
3.      Suteikti galimybę pasirinkti reikiamą metodą, sprendžiant etines problemas / klausimus (toliau pateikiama “etinių problemų / klausimų sprendimo metodai”).

NUOSTATOS

   Pagal tarptautinę etikos principų deklaraciją, tiek TSDF narių asociacijos, tiek jų nariai laikosi joje suformuluotų principų. TSDF tikisi, kad kiekviena narių asociacija padės savo nariams išspręsti etines problemas / klausimus, atsirandančius jų profesinėje veikloje.
   TSDF narių asociacijos ir atskiri jų nariai gali pranešti TSDF Vykdomajam komitetui apie narių asociacijų šių principų nesilaikymą. Nacionalinės asociacijos, kurioms sunku laikytis šių principų, turėtų pranešti TSDF Vykdomajam komitetui. Šis komitetas gali skirti nuobaudas asociacijai, kuri atsisako laikytis susitarimų. Jei ši priemonė būna neefektyvi, Vykdomasis komitetas gali siūlyti sustabdyti tokios asociacijos veiklą arba pašalinti ją iš TSDF narių.
   Tarptautinė Etikos principų deklaracija turi būti visuotinai žinoma. Tai leistų klientams, darbdaviams, kitų sričių specialistams bei visuomenei tikėtis, jog socialinė veikla bus vykdoma etiškai.
        Mes pripažįstame, jog detalus etinių normų rinkinys gali būti nerealus dėl teisinių, kultūrinių, vyriausybinių skirtumų šalyse, įeinančiose į TSDF sudėtį.

2.2. Principai
Socialiniai darbuotojai tarnauja žmonių gerovei, laikydamiesi šių principų:
2.2.1. Kiekvienas žmogus yra unikalus, turintis savitas moralines nuostatas.
2.2.2. Kiekvienas individas turi teisę saviraiškai iki tam tikro laipsnio, kol jis nepažeidžia kitų asmenų teisių ir įsipareigojimą tarnauti visuomenės gerovei.
2.2.3. Kiekviena visuomenė, nepriklausomai nuo jos modelio, turi garantuoti didžiausią naudą visiems jos nariams.
2.2.4. Socialiniai darbuotojai turi laikytis socialinio teisingumo principų.
2.2.5. Socialiniai darbuotojai turi elgtis objektyviai ir disciplinuotai, pasitelkdami savo žinias ir gebėjimus tam, kad galėtų padėti atskiriems individams, grupėms, bendruomenėms, visuomenėms tobulėti bei spręsti asmeninius – visuomeninius konfliktus, numatydami pasekmes.
2.2.6. Socialiniai darbuotojai turėtų suteikti geriausią įmanomą pagalbą bei patarimus bet kam jų ieškančiam, neatsižvelgiant į jų lytį, amžių, negalias, spalvą, socialinę klasę, rasę, kabą, religiją, politinius įsitikinimus bei seksualinę orientaciją.
2.2.7. Socialiniai darbuotojai gerbia pagrindines atskirų individų bei grupių teises, remdamiesi Jungtinių Tautų visuotinų žmogaus teisių deklaracija bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis, išplaukiančiomis iš minėtos deklaracijos.
2.2.8. Socialiniai darbuotojai gerbia informacijos slaptumą, konfidencialumą, atsakingo panaudojimo principus savo profesiniame darbe. Socialiniai darbuotojai laikosi informacijos konfidencialumo netgi tada, kai to nenumato šalies teisėtvarkos organai.
2.2.9. Socialiniai darbuotojai savo veikloje turi bendradarbiauti su klientais, siekdami patenkinti visus jų lūkesčius, bet taip pat atsižvelgdami ir į kitų dalyvaujančiųjų interesus. Klientai gali būti paskatinami dalyvauti veikloje tiek, kiek įmanoma, tačiau jie turi būti informuoti apie galimą riziką bei naudą.
2.2.10. Bendradarbiaudami, socialiniai darbuotojai paprastai tikisi iš klientų atsakomybės. Būtinos prievartos, viena pusė kitos atžvilgiu, gali imtis tik nuodugniai įvertinus abiejų konfliktuojančių pusių reikalavimus. Socialinis darbuotojas turi stengtis naudoti kuo mažiau teisinės prievartos.
2.2.11. Socialinis darbas yra nesuderinamas su tiesiogine ar netiesiogine pagalba individams, jų grupėms, politinėms jėgoms ar valdžios struktūroms, kurie savo tikslams pasiekti pasitelkia terorizmą, prievartą ar panašias priemones.
2.2.12. Socialiniai darbuotojai priima etinius sprendimus ir jų laikosi, vadovaudamiesi TSDF “Tarptautine etikos principų deklaracija” ir “Tarptautinėmis socialinių darbuotojų etinėmis normomis”, priimtomis jų nacionalinių profesinių asociacijų.

2.3. Problemų sritys
2.3.1. Problemų, iškylančių sprendžiant etinius klausimus, sritys nebūtinai tiesiogiai susiję su kultūriniais bei vyriausybiniais skirtumais. Kiekviena nacionalinė asociacija yra skatinama perimti diskusijas, kuriose siekiama išsiaiškinti tai šaliai būdingas problemas bei klausimus. Dažniausiai pasitaikančios problemų sritys yra šios:
1)      kai socialinio darbuotojo lojalumas atsiduria konfliktuojančių interesų centre:
·        tarp socialinių darbuotojų ir klientų interesų
·        tarp atskirų klientų ir kitų individų interesų
·        tarp klientų grupių interesų
·        tarp klientų grupių ir visuomenės interesų
·        tarp sistemos / institucijos ir klientų grupių interesų
·        tarp sistemos / institucijos / darbdavio ir socialinio darbuotojo interesų
2)      tuomet, kai socialinis darbuotojas yra kartu padėjėjas ir kontrolierius.
   Santykį tarp šių dviejų priešingų socialinio darbo aspektų nusako vertybių parinkimas, siekiant išvengti netikslios motyvacijos, veiksmų ir padarinių. Kai socialinis darbuotojas yra valstybės kontrolieriaus vaidmenyje, jis įpareigojamas išsiaiškinti šio vaidmens etinę prasmę ir kiek jis yra priimtinas, remiantis pagrindiniais etiniais socialinio darbo principais.
3)      Kai socialinio darbuotojo pareiga apginti kliento interesus lengvai pereina į konfliktą dėl darbo efektyvumo ir naudos.
Ši problema tampa aktualia įvedant ir naudojant informacinę technologiją socialinio darbo srityje.
2.3.3. Bet koks socialinio darbuotojo problemos / klausimo sprendimas turi būti priimtas remiantis 2.2 skyriuje išdėstytais principais.
2.4. Klausimų / problemų sprendimo metodai
2.4.1. Įvairios nacionalinės socialinio darbo asociacijos yra įpareigotos elgtis taip, jog etinės problemos/klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami kolektyviniuose forumuose organizacijos viduje. Šiuose forumuose socialiniai darbuotojai gali aptarti, analizuoti etinius klausimus/problemas, bendradarbiaujant su kolegomis, kitomis ekspertų grupėmis, kurios taip pat susiduria su tokiomis problemomis. Be to, tokie forumai suteikia galimybę gauti patarimą iš kolegų ir aplinkinių. Etinė analizė visada turėtų siekti sukurti naujas galimybes bei jų pasirinkimą.
2.4.2. Narių asociacijos turi sukurti ir/arba pritaikyti etines normas skirtingose veiklos srityse, ypač ten, kur susidaro sudėtingos etinės problemos/klausimai taip, kaip ir problemų srityse, kur socialinio darbo principai gali neatitikti atitinkamos šalies teisinės sistemos ar valdžios politikos.
2.4.3. Kai praktinė socialinė veikla vystoma etiniu pagrindu, asociacijų pareiga.
3.2.8. Įvardinti ir suprasti individų, grupių, bendruomenių, nacionalinių, tarptautinių socialinių problemų kilmę bei pagrindus.
3.2.9. Įvardinti ir išsiaiškinti socialinę profesinę veiklą.
3.2.10. Skirti, kada vieši pareiškimai ar veiksmai yra daromi atskirų individų, kada atstovaujant profesinę asociaciją, agentūrą, organizaciją ar kitą grupę.

3.3. Socialinio darbo su klientais normos

3.3.1 Imtis pirminės atsakomybės žinomiems klientams, tačiau nepažeisti etinių kitų asmenų teisių.
3 3.2.Ginti kliento teises į pasitikėjimu paremtus santykius, informacijos slaptumą, konfidencialumą bei atsakingą panaudojimą. Informacija gali būti renkama ir ja naudojamasi tik profesinio aptarnavimo tikslais, klientui žinant apie jos naudojimo būtinumą. Be išankstinio kliento perspėjimo negalima naudotis jokia jį liečiančia informacija, išskyrus atvejus, kai klientas negali būti atsakingu arba kiti asmenys yra patekę į rimtą pavojų. Klientas turi teisę žinoti apie visus jį liečiančius įrašus, daromus socialinio darbo metu.
3.3.3 Suprasti ir gerbti skirtingus klientų tikslus, atsakomybę. Agentūros, tiek ir kliento veiklos sferoje profesinis aptarnavimas turi padėti klientui imtis asmeninės atsakomybės bei padėti visiems klientams vienodai geranoriškai. Jeigu atsiranda aplinkybių, trukdančių profesionaliai atlikti darbą, klientai turi būti informuoti apie tai, paliekant jiems visišką pasirinkimo laivę.
3.3.4. Padėti klientui – individui, grupei, bendruomenei ar visuomenei – maksimaliai išnaudoti saviraiškos galimybes, gerbiant ir nepažeidžiant kitų asmeninių teisių. Aptarnavimo pagrindas – padėti klientui suprasti ir pasinaudoti profesionaliais ryšiais, palaikant klientų įstatymų nepažeidžiančius interesus bei troškimus.

 3.4. Socialinio darbo su agentūromis bei organizacijomis normos

3.4.1. Dirbti ir/arba bendradarbiauti su agentūromis bei organizacijomis, kurių veikla ir politika tiesiogiai atitinka teikiamas paslaugas bei profesinę praktiką, remiantis etiniais TSDF principais.
3.4.2. Atsakingai siekti nustatytų organizacijos tikslų bei vykdyti funkcijas, prisidedant prie politikos, metodikos tobulinimo, siekiant kiek galima geresnių rezultatų.
3.4.3. Išlaikyti maksimalią atsakomybę klientui, inicijuojant reikalingus atitinkamos agentūros, organizacijos politikos, metodikos pakeitimus. Jeigu norimas tikslas nepasiekiamas, kreiptis į aukštesnes valdžios institucijas ar didesnę suinteresuotų asmenų grupę.
3.4.4. Paslaugos teikimo metu užtikrinti atsiskaitomybę už veiklos efektyvumą klientui ar bendruomenei.
3.4.5. Imtis visų priemonių užkirsti kelią neetiškoms politikoms, metodikoms ir veiklai, jeigu jos tiesiogiai prieštarauja etiniams socialinio darbo principams.

3.5. Socialinio darbo su kolegomis normos

3.5.1. Pripažinti socialinio darbo kolegų bei kitų sričių specialistų ugdymą, lavinimą bei veiklą, išplėsti bendradarbiavimo ryšius, kurie galėtų padėti teikiamų paslaugų efektyvumą.
3.5.2. Pripažinti kolegų bei kitų sričių specialistų nuomonių bei veiklos skirtumus, pagrįstą kritiką, reiškiamą įvairiais būdais.
3.5.3. Remti ir dalintis žiniomis, patyrimu, idėjomis su kolegomis bei kitų sričių specialistais ir savanoriais, siekiančiais abipusio tobulėjimo.
3.5.4. Kreipti dėmesį į bet kokius profesinių etinių normų pažeidimus, tiek profesinės veiklos srityje, tiek už jos ribų ir supažindinti su jais atitinkamus klientus.
3.5.5. Apginti kolegas nuo nepagrįstų veiksmų.

3.6. Profesinės normos

3.6.1. Palaikyti nustatytą vertybių sistemą, laikytis etinių principų, profesinių žinių bei metodikos, stengtis juos tobulinti.
3.6.2. Laikytis profesinių veiklos normų ir prisidėti prie jų tobulinimo.
3.6.3. Apginti profesinį darbą nuo neteisingos kritikos bei skatinti pasitikėjimą juo.
3.6.4. Konstruktyviai kritikuoti profesinę veiklą, jos teorijas, metodus.
3.6.5. Skatinti naujų požiūrių ir metodikų, atitinkančių naujai atsiradusius bei jau egzistuojančius poreikius, ieškojimą.

Šios problemos valdžios sluoksniams yra jau seniai žinomos, bet visiškai nesprendžiamos. Kodėl? Gal kažkam taip paranku?

Tik visuomeninės organizacijos rodo dėmesį šioms problemoms ir dar bando kažką daryti, bet vėl gi to yra per mažai, kad būtų galima nugalėti esamas blogybes vaikų namuose.

O nugalėti reikia. Ir visiems reikia būti neabejingiems šioms problemoms, nes sutrikę, pažeminti, pasimetę, nuskriausti paaugliai (suaugusiais dar sunku pavadinti) išeina iš vaikų namų ir įsilieja į visuomenę. Kaip žinia tas įsiliejimas retai kada būna sėkmingas.

Tad vaikų namuose egzistuojančios problemos liečia kiekvieną iš mūsų ir turime visi prisidėti prie to, kad jos būtų išspręstos. Kaip išspręsti? Kokius sprendimų būdus parodyti valdančioms institucijoms? Siūlykit variantus šio straipsnio komentarų skiltyje.