Kodėl vieni krepšininkai tampa profesionalais, o kiti lieka tik mėgėjais?

2010 metais išdėsčiau savo nuomonę šiuo klausimu. Prabėgus 5 metams ir įgijus dar daugiau patirties krepšinio srityje atsakymų atsirado. Naujausias mintis išdėstysiu artimiausioje ateityje, o kol kas dalinuosi prieš penketą metų rašytu straipsniu.

Jau šešis metus dirbu krepšinio srityje ir yra tekę dirbti su įvairaus lygio krepšininkais. Stebėdamas jų žaidimą, asmenines ir fizines savybes, per tam tikrą laiką suformulavau pagrindines priežastis bei atsakymus į prieš tai užduotą klausimą. Savo nuomonę išdėstysiu šiame straipsnyje.

Pradėsiu nuo to, kad profesionaliu krepšininku gali tapti kiekvienas fiziologiškai ir psichologiškai sveikas žmogus, tačiau yra užfiksuota nemažai faktų, kuomet profesionaliais ir netgi pakankamai garsiais krepšininkais tapę žmonės prieš tai yra turėję rimtų sveikatos sutrikimų.

Vadinasi, jei sveikatos problemų turintis žmogus sugeba tapti aukšto lygio profesionaliu krepšininku, tai visiškai sveikam sportuojančiam jaunajam krepšininkui tapti profesionalu yra nesudėtingas dalykas. Bet taip nėra. Kodėl?

Kodėl dviejų fiziškai stiprių krepšininkų, lankančių tą pačią krepšinio mokyklą 10 metų, krepšinio karjeros pasisuka skirtingais keliais? Vienas tampa profesionaliu krepšininku per sezoną uždirbančiu 100 000 eurų, o kitas mėgėjų lygoje žaidžia už ačiū. Kodėl?

Taigi remdamasis savo patirtimi krepšinio srityje pradedu vardinti atsakymus į šiuos klausimus. Kai kuriuos atsakymus pateiksiu palyginimo forma.

Palyginkime du realius atvejus. Du krepšininkai atėję į treniruotę daro apšilimą (tempimo pratimus). Vienas susikaupęs, stengiasi tinkamai pratempti (pramankštinti) visas raumenų grupes, sausgysles, raičius, sąnarius, kitas imituoja, jog daro apšilimą, šnekučiuojasi su kitais krepšininkais ar jau mąsto ką veiks vakare. Trumpiau tariant, visiškai neturi tikslo tinkamai pratempti raumenis, o tiesiog “prastumti” apšilimui skirtą laiką. Turbūt nereikia spėlioti kuris krepšininkas treniruotės metu rodys geresnę formą, o kuris treniruotės pabaigoje šlubčios pasitempęs raumenį ar pasisukęs čiurną.

Kiekviena trauma apsunkina krepšininkų tobulėjimo procesą. Kiekvienas nesusikaupimas ir nepasiruošimas prieš treniruotę atitolina mus nuo to žaidėjo, kuris ruošėsi, kuris turėjo ir turi aiškų tikslą, kuris nori po kiekvienos treniruotės jaustis patobulėjęs ir visą laiką to siekia.

Nesvarbių treniruočių bei treniruočių dalių – nebūna. Pateiktame pavyzdyje pamatėme, kaip vienas krepšininkas pajudėjo į priekį, o kitas pajudėjo atgal arba sustojo vietoje. Iš tokių atrodo nedidelių smulkmenų ir susideda krepšininko pažanga.

Judam toliau. Daugeliui jaunųjų krepšininkų koją pakiša nesugebėjimas valdyti savo emocijų. Klaidų, nesėkmingų etapų pasitaiko visiems be išimties. Skirtumas tik toks, kad vieni iš klaidų mokosi, stengiasi jas taisyti, o kiti nuleidžia rankas ir nusprendžia, jog nieko pasiekti nepavyks, praranda motyvaciją ir nebesistengia. Akivaizdu, kad be pastangų nebus ir rezultato. Todėl labai svarbu nepalūžti, nenuleisti galvos, o stengtis visiems įrodyti, jog aš tai galiu.

Taip pat reikia saugotis tų žmonių, kurie siekia jus palaužti psichologiškai ir kas kartą kartoja – “esi nevykėlis, apgailėtinas, tau nieko nepavyks”. Tokių komentatorių karts nuo karto atsiranda ir šiame puslapyje. Operatyviai stengiamės reaguoti ir ištrinti tokius narius. Tokio pobūdžio kalbomis dažniausiai pasižymi silpni žmonės, kurie jaučia, kad patys nieko gyvenime nepasieks ir paskui save nori “nusitempti” kitus. Žinoma sunku nereaguoti į tokias kalbas, jos dažnai paliečia mūsų vidines emocijas, tačiau reikia išlikti stipriu, reikia nepasiduoti silpnumo ir liūdesio akimirkomis bei vengti minėtų žmonių.

Tad jei palūžti, nuleidi galvą, tu jau iškrenti iš šio žaidimo, nes geriausiais tampa tik tie, kurie sunkiais momentais sugeba atrasti vidinių jėgų ir judėti toliau, tikslo link..

Žinoma tikslo siekti yra lengviau tuomet, kai aplink yra palaikančių žmonių, kai nuo pat mažens yra kažkas, kas skatiną to siekti, kas paaiškina nuoseklumo svarbą, kas duoda reikalingų patarimų. Jei viso to nėra, tuomet žinoma sunkiau, tačiau jūs vis tiek, tai galite pasiekti.

Vėl gi remiuosi pavyzdžiais ir tikrais faktais. Yra tokių garsių krepšininkų, kurie “susipažino” su krepšiniu ir įgavo pagrindinius įgūdžius “gatvės krepšinio mokykloje”. Jie taip mylėjo krepšinį ir taip stengėsi išbristi iš sunkaus gyvenimo liūno, jog kiekvieną dieną atkakliai siekė savo tikslo. Krepšinio kamuolys tapo jų didžiausiu ir neišskiriamu draugu. Nesiskirdavo su juo net ir eidami į mokyklą (Magic Johnson kiekvieną dieną į mokyklą eidavo driblinguodamas kamuolį).

Tad nesigailėkite savęs, jog neturite tokių sąlygų, kokias turi kažkuris kitas, o naudokitės tuo ką turite. Dirbkite planingai, išnaudokite visas galimybes, niekada nepasiduokite ir vieną dieną galbūt jums tai pavyks pasiekti. Net jei ir netapsite garsiu krepšininku, tačiau jūsų įdėtas darbas nenueis veltui. Kas atkakliai siekia savo tikslo, tuo pačiu ugdo savo asmenines lyderio savybes, kurios pravers jums tolimesniame gyvenime, kad ir kokia veikla užsiimtumėte.

Grįžtame prie mūsų pagrindinio klausimo ir toliau ieškome atsakymų. Dar keletas realių pavyzdžių. Vienas krepšininkas nuolat grumiasi dėl kiekvienos pozicijos po krepšiu, atkakliai kovoja dėl kiekvieno kamuolio, net jei kartais iš šono atrodo, kad tą kovą jis neturi šansų laimėti, tačiau jis kas kartą stengiasi. Kas kartą siekia pašokti aukščiau ir laimėti dvikovą. Tuo tarpu kitas žaidėjas mėgstantis save “pataupyti”, nepersistengti, vengia fizinio kontakto su varžovu, ieško “patogių” situacijų aikštelėje ir panašiai.

Pirmu atveju jaunasis krepšininkas siekia maksimaliai pagerinti savo fizines savybes bei parodo savo didelį norą nugalėti, tobulėti, tapti pranašesniu už varžovą. Antru atveju krepšininkas labiau primena krepšinio veteraną nei jauną atletą, kuris jau jaučiasi viską pasiekęs ir persistengt aikštelėje neketina.

Krepšinio klubų treneriams reikalingi kovotojai, o ne “švelnaus” žaidimo atstovai, tad jei aikštelėje maksimaliai nesistengiate – netobulėjate, stovite vietoje, profesionalais tampa tie kiti, bet tikrai ne jūs.

Labai daug jaunųjų krepšininkų save teisina tuo, jog yra mažo ūgio vadinasi neturi galimybių siekti profesionalios karjeros. “Krepšinis juk skirtas aukštiems žmonės”. Vėl gi gyvenimo faktai paneigia prieš tai išsakytą teiginį. 160cm ūgio krepšininkas (Tyrone Curtis “Muggsy” Bogues) yra žaidęs stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje – NBA. Jei jis pasiekė tokį lygį, kodėl negali pasiekti tu? Gali, bet tau reikės įdėti daugiau pastangų nei tam, kuris yra už tave aukštesnis, ar tu esi tam pasiryžęs?

Nors Lietuvoje 170-190cm ūgio gynėjų yra labai daug (daugiau nei kitų pozicijų žaidėjų), bet jau kuris laikas trūksta aukšto lygio įžaidėjo mūsų vyrų krepšinio rinktinei. Vadinasi mažesnių krepšininkų tarpe trūksta motyvacijos siekti aukštesnių tikslų, o juk turėtų būti atvirkščiai.

Todėl profesionaliais krepšininkais tampa tie, kurie yra motyvuoti siekti tokio tikslo, yra abejingi pesimistų bei žmonių siekiančių žlugdyti kalboms ir siekia tapti lyderiais, kurie į treniruotę ar į varžybas ateina nusiteikę ir pasiruošę maksimaliai siekti geresnių rezultatų, kurie treniruočių metu nesiblaško, yra susikoncentravę, atidžiai klauso trenerio pastabų ir patarimų (nes svarbi kiekviena informacija, kuri padeda jums tobulėti), kurie nevengia papildomo darbo po treniruočių, kurie tiki savo jėgomis ir galimybėmis net jei pasitaiko didelių nesėkmių.

Ir paskutinis palyginimas. Vienas perskaitys visą straipsnį ir kažką atras naujo bei naudingo, o kitas atsakys “io koks ilgas, paskaitysiu kitą kartą arba nieko naujo aš čia nesužinosiu”. Kuris iš jų turi didesnį norą tobulėti..?

Įvertink!

5 žvaigždučių vertinimas yra jums iš kairės pusės, o link dešinės pusės - mažėjančia tvarka iki 1.

Vidurkis: 1 / 5. Vertinimų skaičius: 1

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *