Ir vėl mano rankose plunksna bei popieriaus lapas. Šįkart noriu pasidalinti savo nuomone apie vidinio augimo barjerus.

Vidiniam augimui, kaip ir bet kuriam kitam augimui, reikia erdvės, laisvės. Vieni jos turi daugiau, kiti mažiau. Kodėl? Pradėkim nuo pradžių.

Žmogus, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, siekia artumo, socialinių ryšių su kitais savo rūšies atstovais. Šis troškimas ateina iš genetinės-evoliucinės informacinės sistemos, kurią kiekvienas „atsinešame“ užgimimo dieną.

Ši sistema susiformavo tam, kad individui būtų lengviau išlikti. O būnant grupėje išlikti visuomet yra lengviau nei pavieniui. Taip pat išlikti yra lengviau, kai sieki perimti grupės lyderio savybes, nes jis dažniausiai būna viena ar kita prasme stipriausias grupės atstovas. O stiprumas – viena iš išlikimo sąlygų.

Su kuo sutapsi – toks ir pats patapsi

Taigi, nuo pat mažumės žmogus siekia tapatintis su kitais. Ir pagrinde su tais, kuriuos mato kaip grupės lyderius, stipresnius už kitus. O norint pritapti, akivaizdu, kad reikia tokiu ar panašiu patapti. Perimti tas savybes, kurias demonstruoja lyderis.

Lyderio reikšmė

Tavo lyderis – mama? Sieksi būti panašia/us į mamą. Lyderis – tėtis? Sieksi būti panašia/us į tėtį. Lyderis – klasiokas, draugas? Ir tt.

Puiku, jeigu lyderis pasižymi sąmoningumu, tačiau vertinant mūsų visuomenės mažų grupių tradicinius lyderius (bent jau mano laikais ir kalbant apie vyriškąją lytį), tenka pastebėti, kad lyderystė dažnu atveju buvo siejama su brutalumu, stipriu EGO.

Tad kiti norėdami lengvesnio išlikimo, nepatirti smurto, kančios savo atžvigiu, būti tarp „populiariųjų“ – siekia tapatintis su lyderiu. Lyderis keikiasi? Pradėsi keiktis. Naudoja smurtą, patyčias prie kitus. Darysi tą patį. Rūko? Pradėsi rūkyti. Vartoja alkoholį? Pradėsi vartoti. Ir tt. Taip ir formuojasi tos socialinės problemos visuomenėje.

Taigi, pačių mažiausių grupių lyderių rankose – svarbus vaidmuo formuojant kitus individus, bendruomenes, visuomenę.

Nepritapimas – proga vidinei erdvei plėstis

Jei žmogus iš prigimties yra jautrus kito, kitos gyvybės atžvilgiu – jam sudėtinga tapatintis su nejautrumą kitiems, brutualumą transliuojančiais žmonėmis. Tad tokiu atveju žmogus nepritampa prie brutualaus ar stipriai išreikšto EGO lyderio grupės. Jis tampa nepritapėliu, atsiskyrėliu, balta varna.

Emociškai, psichologiškai tokiam žmogui gali būti nelengvas gyvenimo tarpsnis. Visgi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kai nėra tikslo savo energiją, dėmesį naudoti siekimui panašėti, tapatintis su kitais, atsiranda galimybės (erdvė) stebėti savo jausmus, mintis. Atsiranda daugiau erdvės vaizduotės plėtrai, idėjų generavimui, saviraiškai. Nebereikalo didžiausi pasaulio kūrėjai buvo ir yra intravertai.

Kaukių karnavalas arba iliuzijų pasaulis

Taigi, jeigu žmogus nuo mažumės įprato tapatintis su kitais, tai ir brandą pasiekus tas siekis niekur nedingsta. Tokiam žmogui tampa itin svarbu prilygti, neatsilikti nuo tų, į kuriuos lygiuojasi. Jis tampa priklausomu nuo įsivaizdavimo, ką kiti (ypatingai tie, į kuriuos lygiuojasi) galvoja apie jį. Šiam įsivaizdavimui, iliuzijoms palaikyti žmogus paskiria itin daug laiko ir energijos. Jam tenka laviruoti tarp kasdieniškos realybės namų aplinkoje ir susikurto įvaizdžio, personalijos viešumoje. Dažnu atveju šie du pasauliai stipriai skiriasi, o tai žmogui sukuria daug vidinio nestabilumo, vidinių prieštaravimų, neigiamų emocijų.

Žmogus „paskęsta“ šiose iliuzijose ir jomis užpildo savo vidinę erdvę. Jam tampa sudėtinga misija atpažinti savo EGO veikimą, tapti savo minčių ir emocijų stebėtoju. Vietoje to jis tampa viso to iliuzinio turinio įkaitu, vergu ir neturi galimybių augti.

Augimas, vidinės erdvės plėtimas kitų jėgų pagalba

Taigi, jeigu iš mažumės nesipletė vidinė erdvė, gebėjimas susitelkti į save, stebėti savo vidinį pasaulį, stebėti save išoriniame pasaulyje ir jo įvykiuose, o visas dėmesys buvo nukreiptas į siekimą susitapatinti su kitais ir gauti iš jų atgalinį ryšį, tuomet vidiniam augimui tiesiog nėra jėgos.

Tiesa, vieną dieną jėga gali atsirasti iš išorės ir praplėsti žmogaus vidinę erdvę per jėgą. Tai nebus malonus procesas. Tai dažniausiai būna nesėkmingų, ar net sukrečiančių situacijų ir įvykių seka, kuri iš esmės supurto žmogaus esybę, visą per gyvenimą surinktą informacijos paketą, EGO mechanizmą.

Jeigu supurtymas buvo pakankamas, žmoguje gali įvykti esminė proto ir energijų transformacija. Vidinė erdvė, gyvenimo suvokimas ir pajautimas gali pradėti stipriai plėstis. Žmogus, savyje ir kitų akyse, gali pasikeisti iš esmės.

Tai kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais

Kaip sakoma, tai kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais. Išlieka stipriausi. O stiprumas toli gražu ne visada reiškia fizinę jėgą ar tiesiog fizinį pranašumą. Ypatingai šiais laikais, kuomet moderniose visuomenėse vyksta akivaizdus subtilaus intelekto, kūrybiškumo, sąmoningumo proveržis.

Primenu, kad šis tekstas tai tik mano subjektyvi nuomonė, kuri paremta ir mano asmenine patirtimi 😉

Įvertink!

5 žvaigždučių vertinimas yra jums iš kairės pusės, o link dešinės pusės - mažėjančia tvarka iki 1.

Dar nėra vertinimų

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *