Egoistinė meilė – tai tokia meilė, kuri gyvuoja tik dėl tam tikrų sąlygų – jei tu kažką man, tai tada ir aš kažką tau. Toks kaip mainų principas. Šios egoistinės meilės formavimosi pradžia – ankstyvoje vaikystėje. Pirmasis besąlygiškos meilės potyris Besiformuojanti gyvybė motinos įsčiose jau pradeda patirti besąlyginę meilę. Žinoma, su ta sąlyga jei vaikutis yra laukiamas. Mama, o dažnai ir tėtis 🙂 generuodami ypatingo laukimo, besąlygiško rūpesčio mintis, emociją ir energiją nukreipia ją vaisiaus atžvilgiu ir jis visą tai patiria. Todėl formuojasi dideliame džiaugsme ir palaimoje. Palaimos pabaigos pradžia Šita palaima trunka iki gimdymo proceso. Tuomet staiga kūdikėlis yra „išspiriamas iš palaimos ir visapusiško aprūpinimo lopšio“ ir patiria kitokią realybę ir tuo pačiu didelį stresą. Visgi, kūdikis greit nurimsta, nes jis vėl sulaukia savo mamos jau patirtos besąlygiškos meilės ir nurimsta. Kadangi tėvai vaiko gimimą priėmimą kaip stebuklą ir pirmomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais generuoja dar didesnį džiaugsmą, rūpestį ir meilę, tad tas besąlygiškos meilės lygis netgi dar labiau sustiprėja ir įsiskverbia į vaikų energetinius klodus. Šitus besąlygiškus meilės potyrius vaikelis patiria daugiau mažiau iki kol sutvirtėja ir pradeda savo jėgomis tyrinėti jį supantį pasaulį. Tuomet iš tėvų pusės jis vis daugiau pradeda įvairių kontrolės mechanizmų – „taip negalima, taip nedaryk ir tt“. Iš esmės tai normalu, nes tėvai rūpinasi, kad dar realybės aiškiai nesuvokiantis vaikas nesusižeistų. Meilės virsmas iš besąlygiškos į egoistinę Metant bėgant minėti kontrolės mechanizmai stiprėja. Tėvai pradeda žongliruoti meilės jausmu – „jei taip darysi, mama ar tėtis tavęs nemylės“. Vadinasi iki tol buvusioje besąlygiškoje meilėje pradeda atsirasti sąlygos. Jeigu nori, kad tave mylėtume, tuomet turi elgtis taip, kaip mes norime. Kuo šis mechanizmas yra labiau naudojamas, tuo stipriau formuojasi vaiko EGO. Jis pradeda suvokti ir įsisamoninti, kad meilė savaime vykti negali. Ji gali būti generuojama tik tada, kai avansu sulauki kokio tai elgesio, dovanos iš kito. Tuomet pradeda atsirasti ir aplinkinių žmonių vertinimas bei skirstymas. Va šitas vertas mano meilės, o va šitas ne. Šitas man naudingas, o va šitas nenaudingas. Ir visas šitas vaikystėje įgytas, o paauglystėje sustiprintas, suvokimas galiausiai „keliasi“ ir į suaugusiojo laikotarpį. Žmogui tampa nebetaip svarbu koks yra kitas žmogus, kokios jo bendražmogiškosios vertybės, jo santykis su aplinkiniu pasauliu, bet kur kas svarbiau tampa – ką tas žmogus gali man duoti. Jei daugiau mažiau tai, ką turiu savo lūkesčių ir reikalavimų sąraše, tuomet man tinka. Jei ne, na tuomet next 🙂 Ir vis tikisi, kad kito žmogaus duoklė jį užpildys. Tikisi per kito davimą ir vėl patirti tą ypatingą, kažkada tėvų „užkurtą“, bet vėliau atimtą, besąlygišką meilę. Ir jai santykyje su kitu staiga to pristinga, tuomet pradeda reikalauti, priekaištauti. Kitaip tariant emociškai, psichologiškai atakuojant to išsireikalauti. Tuomet santykiuose gimsta nedarna, pykčiai ir neretai jie tiesiog nutrūksta, nes tokiu principu sugyventi dviem žmonėms tampa nebepakeliama. Taip aš suprantu egoistinę meilę 🙂 Taip aš suprantu vieno iš pagrindinių EGO formavimosi aspektų. Ir kuo daugiau šitos manipaliacijos meile žmogus patiria vaikystėje, paauglystėje, tuo tas EGO tampa stipresniu palydovu ir tolimesniame gyvenime. Žinoma, visada išlieka galimybė jį savyje aptikti ir neutralizuoti, tačiau tam jau reikia atitinkamo sąmoningumo 😉

Įvertink!

5 žvaigždučių vertinimas yra jums iš kairės pusės, o link dešinės pusės - mažėjančia tvarka iki 1.

Dar nėra vertinimų

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *